Nerijus Mačiulis: „Luditai keliauja laiku“

Praėjusią savaitę Seimo socialinių ir darbo reikalų komitetas pritarė siūlymui įpareigoti įmones darbuotojų skatinimui skirti ne mažiau kaip ketvirtadalį jų uždirbto pelno. Ar iš pirmo žvilgsnio darbuotojams patraukli idėja atneštų norimą rezultatą?

Pastaraisiais metais daugelyje pasaulio šalių stebima daugeliui nemaloni realių pajamų pokyčių tendencija. Kapitalo savininkų ar aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų realios pajamos sparčiai auga, viduriniosios klasės – beveik nedidėja, mažiausią kvalifikaciją turinčių ir socialiai remtinų – neretai mažėja. Įsibėgėjant ketvirtajai pramoninei revoliucijai ši tendencija dar labiau sustiprės, o pajamų nelygybės klausimas bus iškeliamas vis dažniau.

Visuomenės nepasitenkinimas bei politikų noras pakeisti šią tendenciją neturėtų stebinti. Ateityje – ir ne tik prieš rinkimus – vis dažniau matysime pastangas tolygiau paskirstyti už sukuriamą pridėtinę vertę gaunamas pajamas. Šiuo metu dažniausiai naudojami tokie instrumentai kaip minimalaus atlyginimo nustatymas arba mažesnė mokestinė našta mažesnes pajamas gaunantiems dirbantiesiems, tačiau instrumentų ir priemonių sąrašas ilgės.

Istorijoje galima rasti ir daug radikalesnių bandymų perskirstyti pajamas tarp darbo ir kapitalo savininkų. 1812 metais Anglijoje kai kurie tekstilės pramonės darbuotojai, vadinamieji luditai, pradėjo kovoti prieš darbo sąnaudas mažinančias ir produktyvumą didinančias technologijas. Jie daužė pirmosios pramoninės revoliucijos naujoves – siuvimo ir audimo stakles – tikėdamiesi, kad tai leis jiems išsaugoti jų darbą ir pajamas.

Ar ketinimai priversti darbdavius ketvirtadalį pelno skirti darbuotojams yra XXI amžiaus luditų iniciatyva? Iš pirmo žvilgsnio ji nėra tokia destruktyvi kaip XIX amžiaus pradžios luditų veikla – juk nebandoma niokoti įrengimų ir mašinų, didinančių produktyvumą, nors tikslas yra tas pats – apsaugoti darbuotojus. Deja, iš pažiūros darbuotojams patraukli idėja gali atsisukti prieš juos pačius ir visos šalies interesus.

Visų pirma, nereglamentavus su kuriais darbuotojais ir kaip reikia dalintis pelnu, tokią įstatymo nuostatą įmonių savininkai gali nesunkiai apeiti, pavyzdžiui, įdarbindami save ar savo šeimos narius ir visą „skatinimą“ skirdami jiems. Turbūt sunku įsivaizduoti, kad įstatymas ar poįstatyminiai aktai pradėtų reglamentuoti kuriai darbuotojų daliai ir kaip tolygiai turi būti paskirstomas uždirbtas pelnas. Tai prilygtų darbuotojų atlyginimų reguliavimui, sukurtų labai egalitarines organizacijas, kuriose atlyginimas taptų mažiau priklausomas nuo pastangų ir kompetencijų.

Be to, kadangi prievolė ketvirtadalį pelno paskirstyti darbuotojams būtų beveik ekvivalentiška didesniam pelno mokesčiui, bent jau kai kurias įmones tai paskatintų veiklos valdymą (ir pelną) ar visą veiklą iškelti į mažesnių mokesčių šalis – aplink jų gausu, o šis procesas vyksta jau dabar. Neigiama įtaka tiesioginių užsienio investicijų srautams ilgainiui atsisuktų prieš pačius darbuotojus – greičiausiai nepadidėtų ne tik jų pajamos, bet sumažėtų ir darbo vietų.

Teigiamų pasekmių iš tokių iniciatyvų būtų galima tikėtis tik jei jos būtų koordinuojamos globaliu ar bent jau Europos mastu. Priešingu atveju,  įmonės bėgs iš išskirtinai dideles prievoles ir mokestinę naštą sukuriančių valstybių, o jų darbuotojai, kuriuos buvo norima apsaugoti, liks prie suskilusios geldos.

Planinis pelno perskirstymas nepadėtų ir tiems darbingo amžiaus gyventojams, kurie dėl robotizacijos ir kompiuterizacijos visai iškris iš darbo rinkos ir neturės galimybės ne tik dalintis pelnu, bet ir gauti atlyginimą. Ketvirtosios pramoninės revoliucijos kontekste siekiant skatinti pilną užimtumą ir visų gyventojų pajamų augimą reikės novatoriškų priemonių, bet pastarasis siūlymas vargu ar yra viena iš jų.

Parašykite savo komentarą

Pasidalinkite su draugais
  • linkedin
  • gplus
  • pinterest