Nerijus Mačiulis: Kiekvienam Lietuvos piliečiui – po 200 eurų per mėnesį

Skamba kaip lėkšta politinė reklama? Ne, tokios šiuo metu yra Lietuvos galimybės sukurti „bazinių pajamų“ modelį, kuris pakeistų dabar egzistuojančią painią ir brangią socialinės apsaugos sistemą. Gal tai ir nedaug, bet daug geriau, nei turime dabar.

Vis daugiau valstybių pastaruoju metu pradėjo svarstyti galimybę atsisakyti visų socialinių pašalpų ir garantijų, o vietoje jų šalies gyventojams užtikrinti bazines pajamas – visiems kas mėnesį mokėti vienodą fiksuotą finansinę išmoką. Šveicarai dėl šio klausimo netrukus balsuos referendume. Kol kas konkreti suma nenustatyta, bet svarstoma, kad mėnesinė išmoka kiekvienam suaugusiajam galėtų siekti beveik 2300 eurų per mėnesį. Suomija svarsto apie 800 eurų bazinę mėnesinį išmoką kiekvienam piliečiui, o Kanados Ontarijo provincijoje jau suplanuota nuo šių metų rudens užtikrinti maždaug 400 eurų bazines pajamas.

Šios idėjos intelektualinės ištakos siekia net XVIII amžiaus pabaigą. Amerikiečių rašytojas ir politikos veikėjas Tomas Peinas teigė, kad kiekvienas asmuo turi teisę į dalį planetos turto – žemę ir gamtinius išteklius. Jo idėja paprasta ir grindžiama tuo, jog nepriklausomai nuo asmens pasiekimų ir indėlio kuriant valstybės gerovę, gimdamas žmogus iš karto įgyja besąlyginę teisę gauti dalį nacionalinių pajamų. Bazinių pajamų idėja populiarėti pradėjo praėjusio amžiaus antroje pusėje. Tuomet pradėta svarstyti, kaip funkcionuos visuomenė, kai technologinis progresas sumažins darbo paklausą ir slopins atlyginimų augimą, o vis didesnė nacionalinių pajamų dalis teks kapitalo savininkams.

Vienas iš pagrindinių argumentų pasisakant už bazinių pajamų modelį yra tai, kad dabar galiojančios socialinės apsaugos sistemos yra labai neefektyvios. Visose valstybėse socialinės apsaugos sistemos yra daug kainuojančios biurokratinės džiunglės, deja, dažniausiai neleidžiančios pasiekti optimalaus rezultato.

Šis argumentas yra itin aktualus Lietuvai. Pavyzdžiui, valstybė moka septynių rūšių socialinio draudimo pensijas – senatvės, invalidumo, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių, ištarnauto laiko, už ypatingas darbo sąlygas ir išankstinės senatvės pensijas. Iš viso kasmet išmokama daugiau nei milijonas tokių pensijų, nors senatvės pensijų gavėjų yra mažiau nei 600 tūkstančių. Ir tai tik pensijos – o kur dar įvairios kitos socialinės išmokos, pašalpos, garantijos ir kompensacijos?

Turbūt nekyla abejonių, kad visų šių socialinių išmokų skirstymo mechanizmas yra komplikuotas ir brangus. Visos socialinės apsaugos sistemos audito matyti neteko – kiek darbuotojų jame dirba ir kiek jis kainuoja valstybei, turbūt tiksliai nežino niekas. Tačiau iliustratyvu tai, kad, pavyzdžiui, vien Sodros padaliniuose dirba 3400 darbuotojų.

Administravimo kaina yra svarbu, bet dar svarbiau, kad brangi ir komplikuota sistema veiktų efektyviai – suteiktų socialines garantijas tiems ir tik tiems, kuriems labiausiai jų reikia. Tačiau ar galime būti tikri, kad taip ir yra? Pavyzdžiui, šiuo metu netekto darbingumo pensiją gauna 142 tūkstančiai piliečių. Per dešimtmetį tokių pensijų gavėjų skaičius išaugo net 229 procentais! Negi Lietuvoje taip lengva susižaloti sveikatą ir netekti darbingumo? O gal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba vadovaujasi per daug subjektyviais kriterijais? Klausimai svarbūs, o atsakymų į juos, deja, nėra.

Dabartinė socialinės apsaugos sistema turi ir kitą didelį trūkumą – suteikiamos socialinės pašalpos ir kitos garantijos pamažu prarandamos, jei asmuo pradeda dirbti ar jo pajamos pradeda augti. Neretai tai sukuria nedarbo ir mažų pajamų spąstus – situaciją, kuomet asmuo yra nemotyvuotas įsilieti į darbo rinką ir gauti didesnes pajamas. Taip pat tai yra viena iš priežasčių, dėl ko tokia didelė dalis gyventojų sutinka oficialiai gauti minimalų atlyginimą bei prie jo priedą „vokelyje“.

Taigi, „bazinių pajamų“ modelis reikalautų visos dabartinės socialinės apsaugos sistemos atsisakymo ir pradžios nuo balto lapo (Šumpeteris tai pavadintų kūrybine destrukcija). Nauja sistema būtų ne tik daug pigesnė, bet ir sukurtų gerovę daug platesniam gyventojų ratui. Kiek galėtų siekti bazinės pajamos Lietuvoje?

Visai socialinei apsaugai Lietuva šiemet skirs 4,6 milijardo eurų. Tai yra apie 132 eurai per mėnesį kiekvienam Lietuvos gyventojui – nuo kūdikių iki senjorų. Be to valstybė sutaupytų nemažai išlaidų atsisakydama didelio biurokratinio aparato, skirto įvairiausių socialinių išmokų ir pašalpų nustatymui ir paskirstymui. Dar šiek tiek apkarpius (optimizavus) viešąjį sektorių ar atsisakius kai kurių mokestinių lengvatų ir kompensacijų (vien jų mastas šiemet siekia beveik milijardą eurų), 200 eurų per mėnesį kiekvienam Lietuvos piliečiui yra nesunkiai pasiekiama kartelė.

Suomijos ir Šveicarijos kontekste 200 eurų gali pasirodyti nepadoriai mažai. Tačiau tai beveik padvigubintų minimalų atlyginimą gaunančių gyventojų pajamas. Vidutinės šeimos, auginančios du vaikus, pajamos Lietuvoje šiuo metu siekia apie 1185 eurų. „Bazinių pajamų“ modelio įgyvendinimas ir 200 eurų išmokos suteikimas kiekvienam gyventojui tokios šeimos pajamas padidintų 67 procentais.

Tai kodėl gi ne? Tiesa, toks modelis turi ir trūkumų. Visų pirma, daug kritikos sulauktų tai, kad visi gyventojai gautų vienodą bazinę išmoką, nepriklausomai nuo turto ir pajamų. Tai reiškia, kad net ir turtingiausi šalies verslininkai taip pat gautų po 200 eurų per mėnesį. Tačiau tai nedidelė kaina, ypač turint omenyje, kad dideles pajamas gaunantys asmenys dažniausiai ir sumoka daug daugiau mokesčių, todėl tai būtų tik nedidelė „grąža“ iš valstybės kasos. Juolab, kad bandymai rūšiuoti, kuriam piliečiui bazinės pajamos priklauso, o kuriam nebepriklauso, vienokia ar kitokia socialinė išmoka vėl priverstų kurti brangų biurokratinį aparatą, o ir pamintų šios idėjos ideologinius pamatus – visi piliečiai nusipelno vienodų bazinių garantijų.

Kita problema – visi pensinio amžiaus gyventojai gautų vienodą pensiją, nepriklausomai nuo to, kiek socialinio draudimo įmokų sumokėjo per savo gyvenimą. Tačiau ir dabar ryšys tarp įmokų ir išmokų yra labai silpnas, o augant pajamoms beveik išnyksta. Be to, šią problemą bent iš dalies galima išspręsti leidžiant didesnę dalį socialinio draudimo įmokų nukreipti į asmenines dirbančiųjų sąskaitas pensijų fonduose.

Dar viena kritika – bazinių pajamų užtikrinimas gali paskatinti dalį gyventojų pasitenkinti jomis ir neieškoti darbo. Tačiau šią problemą mes turime ir dabar. Be to, turbūt svarbiau yra tai, kad bazinės pajamos, kurios nebūtų prarandamos įsidarbinant ar gaunant daugiau pajamų, panaikintų jau minėtus nedarbo ir žemų pajamų spąstus. Atsirastų paskata stengtis niekuo nerizikuojant.

Žinoma, galima bazinių pajamų modelį „atskiesti“ ir svarstyti įvairius alternatyvius variantus – pavyzdžiui, mokėti šiek tiek didesnes socialines išmokas pensinio amžiaus gyventojams ar šiek tiek mažesnes išmokas nepilnamečiams. Svarbu, kad sistema veiktų automatiškai ir nereikėtų brangaus ir sudėtingo biurokratinio aparato, besirūpinančio lygybės užtikrinimu ir pajamų paskirstymu. Lietuva retai gali pasigirti, kad progresyvias idėjas įgyvendina anksčiau už Suomiją, Šveicariją ar Estiją. Čia būtų nebloga galimybė ne tik sukurti efektyvesnę ekonomiką bei socialiai teisingesnę bei saugesnę visuomenę, bet ir garsinti progresyvios Lietuvos vardą pasaulyje.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis

Parašykite savo komentarą

Pasidalinkite su draugais
  • linkedin
  • gplus
  • pinterest