Kas svarbiausia formuojant verslininko įvaizdį?

Verslininko įvaizdis – tai ne tik jo ar jos batai ar apranga. Asmenybė, kalbėsena yra tokia pati svarbi įvaizdžio dalis. Konkuruoti dėl klientų, bendrauti su partneriais reikia išmokti. Tai ne visada lengva ir ne visiems pavyksta pasiekti. Gerą įvaizdį bei reputaciją susikurti labai sunku, o prarasti labai lengva. Ką reikėtų atsiminti, kokių taisyklių derėtų laikytis bendraujant tiek su savo klientais, tiek su esamais arba būsimais partneriais?

Koks turėtų būti verslininkas? Susikoncentravęs tik į savo veiklą ar visgi gerokai platesnio akiračio žmogus? Darbdavių konfederacijos ir „Žinių radijo“ generalinis direktorius Danas Arlauskas net neabejoja, kad teisingas antrasis variantas, rašoma pranešime spaudai.

Kaip rasti bendrą kalbą su visais

„Kaip pavyzdį aš pakankamai dažnai paminiu a. a. Bronislavą Lubį. Jis buvo žmogus, kuris, net ir valdydamas didžiulį verslą, labai aktyviai dalyvavo ir visuomeninėje veikloje. Jis dirbo su labdaros organizacijomis, spėjo gauti daktaro disertaciją, daug laiko skyrė neformaliems susitikimams su žmonėmis, rėmė knygų leidybą, meną. Visi šie dalykai jam labai padėjo kiekvienoje kompanijoje su skirtingais žmonėmis kalbėtis jų kalba“, – prisimena jis.

Pašnekovas prisimena, kaip jį stebindavo B. Lubio sugebėjimas bendrauti su pačiais įvairiausiais pašnekovais. Su smulkiais verslininkais jis kalbėdavo apie savo verslo pradžią, o kitą dieną jau su aukšto rango svečiais – apie meną, pasaulio politiką.

„Tiems žmonėms, kurių akiratis platesnis, šiame vis labiau besiintegruojančiame pasaulyje atsiveria visai kitos galimybės. Išsilavinę žmonės yra ir pakankamai jautrūs. Jie geba gerai perprasti žmonių nuojautas, kultūrinę aplinką. Tai labai svarbu. Juk ne vietoje ir ne laiku pasakytas anekdotas gali visai sugadinti nuomonę apie tave. Kaip įmanoma kartu vykdyti verslą, jeigu tavo apranga ir kalbėsena visai nesutampa su tikslais?“ – retoriškai klausė Darbdavių konfederacijos ir „Žinių radijo“ generalinis direktorius.

Jo manymu, visapusiškai išsilavinęs verslininkas turi visai kitokias galimybes. „Aišku, yra ir nemažai chamų, kurie vysto didelį verslą, tačiau tai labiau būdinga besivystančioms rinkoms. Mes juk irgi turime gausybę nemandagių verslininkų, kurie nežino, kas yra socialinė atsakomybė, niekada niekam nėra paaukoję. Jiems viskas apsiriboja kapitalo auginimu. Tačiau kai kalbame apie ilgametį verslą, pvz., Skandinavijoje, labai svarbiu dalyku tampa tai, kas tu esi. Ir jeigu neatitinki tam tikro įsivaizdavimo, kaip dera rengtis, kalbėti ir elgtis, tavimi tiesiog nepasitikės. Pagal tai bus nuspręsta, ar su tavimi dirbti yra perspektyvu“, – teigia D. Arlauskas.

Svarbu save adekvačiai įvertinti

Verslo ir verslininko tapatybę sudaro ne viena dedamoji, tačiau viena svarbiausių iš jų yra gebėjimas bendrauti ir su savo klientas, ir su kolegomis.

„Ten, kur yra stipri konkurencija, įmonės visada turėtų mokėti reaguoti, atsiprašyti, priimti kritiką ir stengtis kuo labiau tobulėti. Srityse, kuriose konkurencijos labai mažai, įmonės labai greitai pajunta, kad jos valdo situaciją. O tada tu gali elgtis iš esmės, kaip nori. Selas (Egidijus Dragūnas, red. past.) juk gali daryti, ką nori, siuntinėti visus, važinėti girtas. Žmonės vis tiek ateis į jo koncertus. Arūnas Valinskas irgi gali iš esmės elgtis kaip tinkamas. Jo gi niekas nepakeis“, – kalbėjo viešųjų ryšių konsultantas Mindaugas Lapinskas.

Kitaip tariant, bet kuriam verslininkui tiesiog būtina save adekvačiai įvertinti. Tik tada jis ar ji galės suvokti, kiek sau galima leisti. Aišku, supratimas ateina tik darant klaidas ir iš jų mokantis, o Lietuvos verslininkams tai daryti ne visada pavyksta. Juk tam, kad savo klaidas suvoktum, reikia jas pripažinti. Tai padaryti ne visada patogu, ypač prieš savo kolegas, su kuriais santykiai pakankamai dažnai būna visai nekolegiški.

Kai pergalę garantuoja gebėjimas prasmukti

„Bendravimo stokos problemą siečiau su mūsų posovietine kultūra. Per dažnai galvojama, kad laimėsi, jeigu nukirsi kampą arba nusipirksi sau lengvesnį taką. Kitaip tariant, laimima ne žaidžiant pagal taisykles, o surandant sau kažkokią alternatyvą. Kol pergalės garantas bus gebėjimas kažkur prasmukti ne visai pagal taisykles, tol žmonės nebus suinteresuoti dirbti su kolegomis, siekti su jais bendrų tikslų“, – kalbėjo viešųjų ryšių specialistas.

Anot jo, šalyse su ilgametėmis verslo tradicijomis yra kaip tik priešingai. Jeigu bandysi kažką apgauti, kaip tik būsi bendruomenės atstumtas. Tai puikiai matoma Skandinavijoje, kur daugelis sutarčių sudaromos žodžiu. Tačiau žodiniai susitarimai galioja tik ten, kur žmonės save projektuoja į ateitį. Jeigu tu nori būti toje rinkoje, tai natūraliai ateis supratimas: jeigu meluosi visiems, labai greitai su tavimi niekas nebenorės turėti reikalų. Skandinavijoje žmonės galvoja apie tai, kad jiems viskas jų bendruomenėje tinka, ir jie ten gyvens. Lietuvoje dar yra kitaip.

„Jeigu esi kažkur Ispanijoje ir nepalieki restorane arbatpinigių, tai gal dėl to ir nėra jokios problemos. Juk vis tiek ten nebegrįši. Jeigu esi Lietuvoje, arbatpinigių dažniausiai palieki. Visgi labai gali būti, kad į tą vietą tu dar ateisi. Čia lygiai taip pat. Jeigu tu nori likti bendruomenėje, tu laikysiesi žodžio. Tačiau jeigu galvoji, kad šiandien sudarysi sutartį, o rytoj išvažiuosi į Airiją, tai ir tas žodžio laikymasis nebetenka prasmės“, – aiškino M. Lapinskas.

Kitaip tariant, bendravimo tiek su klientais, tiek su kolegomis maniera tiesiogiai priklauso nuo verslo tikslų. Jeigu svajojate apie tai, kaip sukursite šimtametę kompaniją, privalote investuoti ne tik į gamybą ar infrastruktūrą, bet ir į savo asmenybę.

Parašykite savo komentarą

Pasidalinkite su draugais
  • linkedin
  • gplus
  • pinterest