Inovacijų vaidmuo  atlyginimų dėlionėje vis dar pamirštamas

Diskusijose apie atlyginimus Lietuvoje nuolat girdime, koks svarbus minimalaus atlyginimo dydis, darbo santykių reguliavimas, mokesčiai ir dar daugybė kitų aspektų. Tačiau pagrindinis ir svarbiausias ingredientas yra beveik visada užmirštamas. Tolimesnis Lietuvos ekonominis progresas ir tvarus gyventojų pajamų augimas įmanomas tik pasitelkus inovacijas ir kuriant aukštesnės pridėtinės vertės prekes bei paslaugas.

Garsus praėjusio amžiaus ekonomistas J. A. Schumpeter buvo įsitikinęs, jog inovacijos ir technologinė kaita yra pagrindinė ekonomikos varomoji jėga. Inovacijos – ypač aktuali tema Lietuvai. Darbingo amžiaus gyventojų skaičius šalyje sparčiai mažėja, o dabartinė ekonomikos struktūra nebegali užtikrinti spartaus ekonomikos ir pajamų augimo bei artėjimo prie labiau išsivysčiusių šalių pajamų lygio. Pernai Lietuvos BVP, tenkantis vienam gyventojui (įvertinus perkamosios galios skirtumus), ne tik nepriartėjo prie ES vidurkio, bet net sumažėjo 1 procentiniu punktu ir sudarė 74 procentus ES vidurkio.

Žinoma, Lietuvoje veikia keletas novatoriškų sparčiai augančių aukštųjų technologijų įmonių, ypač biotechnologijų bei lazerių technologijų srityse. Be to, šalyje steigiasi vis daugiau IT centrų, aptarnaujančių dideles užsienio įmones. Visgi, nepaisant šių teigiamų tendencijų, rimtesnio proveržio pasiekti vis nepavyksta – Lietuva išlieka žemos ir vidutinės pridėtinės vertės ekonomika. „Eurostat“ duomenimis, beveik pusė visos verslo pridėtinės vertės Lietuvoje sukuriama menkai žinioms imliame paslaugų sektoriuje. Apdirbamojoje pramonėje pagrindiniu smuiku griežia žemos ir vidutinės pridėtinės vertės produktų gamyba, pavyzdžiui, naftos, maisto produktų, baldų, medienos, guminių ir plastikinių gaminių.

Aukštųjų technologijų sektorius tebėra mažas ir menkai išvystytas – 2013 metais aukštųjų technologijų apdirbamajai gamybai ir paslaugoms atiteko tik 6,3 procento visos verslo sukurtos pridėtinės vertės. Pastaraisiais metais šiame sektoriuje išryškėjo ir teigiamos tendencijos: 2013-2015 metais aukštųjų technologijų produktų gamyba pademonstravo sparčiausią augimą apdirbamojoje pramonėje. Deja, užimtumo statistikoje šie teigiami pokyčiai menkai pastebimi – 2014 metais tik 2,1 procentas visų užimtųjų Lietuvoje dirbo aukštųjų technologijų sektoriuje ir tai buvo žemiausias rodiklis ES.

Aukštųjų technologijų sektorius paprastai pasižymi didžiausiu produktyvumu ir aukščiausiais atlyginimais. Pavyzdžiui, Lietuvos aukštųjų technologijų apdirbamosios gamybos, apimančios vaistų, kompiuterių, elektronikos, optinių ir kitų aukštos pridėtinės vertės produktų gamybą, produktyvumas arba, kitaip tariant, vienam dirbančiajam tenkanti pridėtinė vertė yra beveik dvigubai didesnis nei vidutinis šalies verslo sektoriaus produktyvumas. Atlyginimai technologijų sektoriuje taip pat stipriai viršija šalies vidurkį. Pavyzdžiui, 2016 metų pirmąjį ketvirtį vaistų gaminių ir farmacinių preparatų gamyboje dirbančiųjų bruto darbo užmokestis buvo dukart didesnis nei vidutinis darbo užmokestis šalyje, o dirbantieji informacijos ir ryšių veikloje mėgavosi 1,8 karto didesniu darbo užmokesčiu.

Menkas aukštųjų technologijų sektoriaus išsivystymas, dominuojanti mažos ir vidutinės pridėtinės vertės gamyba bei paslaugos yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl produktyvumas ir atlyginimai Lietuvoje vis dar gana stipriai atsilieka nuo ES vidurkio. Plečiantis aukštos pridėtinės vertės sektoriui, šalyje sparčiau augtų vartojimas, tai sąlygotų spartesnį atlyginimų augimą ir žemesne pridėtine verte pasižyminčiose veiklose, ypač paslaugų sektoriuje. Kilimas verslo sukuriamos pridėtinės vertės grandinėje ne tik paskatintų ekonomikos bei atlyginimų augimą, bet ir sumažintų neigiamą senėjančios visuomenės poveikį ekonomikai bei viešiesiems finansams. Visgi norint tai pasiekti, būtinas rimtas inovacijų bei investicijų proveržis.

Deja, progreso šioje srityje maža. 2015 m. Pasauliniame inovacijų indekse (PII) tarp 28 ES šalių Lietuva užėmė tik 23 vietą, o Europos Komisijos sudaromoje Europos inovacijų sąjungos švieslentėje pernai lenkė tik tris ES šalis – Latviją, Rumuniją ir Bulgariją. Vyriausybės pastangos pelno mokesčio lengvata, ES struktūrinių fondų lėšomis ar kitais būdais paskatinti įmonių investicijas į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP) taip pat neduoda apčiuopiamų rezultatų – 2014 metais verslo investicijos į MTEP sudarė tik 0,3 procentus BVP ir tai buvo ketvirtas mažiausias rodiklis ES.

Būtina paminėti, kad MTEP nėra vienintelis kelias kuriant aukštesnę pridėtinę vertę. Įmonės gali būti novatoriškos pritaikydamos jau egzistuojančius išradimus, pavyzdžiui, įsigydamos technologijas (įrengimus, patentus, licencijas ir pan.), kopijuodamos, įgyvendindamos pažangius vadybos sprendimus ir panašiai. Visgi šioje srityje irgi nėra kuo didžiuotis – pagal iš užsienio šalių perimamas ir pritaikomas žinias (angl. absorptive capacity index) PII sudaromame reitinge Lietuva taip pat atsidūrė apačioje – iš 144 pasaulio šalių aplenkėme tik septynias. Kitas kelias – didesnę pridėtinę vertę pasiekti kuriant stiprius prekių ženklus. Deja, 2015 metais Lietuvoje milijonui gyventojų teko tik 92 prekės ženklo registravimo paraiškos – dukart mažiau nei vidutiniškai ES ir net triskart mažiau nei Estijoje. Greičiausiai tektų rimtai pasukti galvą norint įvardinti bent vieną pasaulyje ar bent Europoje garsų lietuvišką prekės ženklą.

Siekiant paskatinti inovacijas ir sukurti žiniomis bei aukštosiomis technologijomis paremtą ekonomiką būtina nedelsiant imtis švietimo reformų, gerinti investicinį klimatą, šalinti kliūtis inovacijų finansavimo, infrastruktūros ir kitose srityse. Lietuvos ekonomika rizikuoja užstrigti vidutinių pajamų spąstuose – tokiu atveju spartesnis pajamų augimas ir jų artėjimas prie labiau išsivysčiusių šalių lygio taptų tik neišsipildžiusia svajone. Tiesą sakant, ji jau yra šiuose spąstuose. Dabar reikia galvoti, kaip iš jų ištrūkti.

„Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė

Parašykite savo komentarą

Pasidalinkite su draugais
  • linkedin
  • gplus
  • pinterest