Ar  tikrai jums reikia vizitinės kortelės?

Ko iškart reikalauja kiekvienas naujas įstaigos darbuotojas ar siekia verslą pradėjusysis? Žinoma, vizitinių kortelių su savo pavarde – mūsų pasąmonėje vizitinė kortelė yra vienas svarbiausių statuso simbolių.

Žinoma, kortelė ir yra tiek įmonės/įstaigos, tiek asmeninio marketingo dalis. Todėl Vakaruose, kaip paprastai, jei įmonė keičia savo „veidą“ (logotipo dizainą ar spalvas, veiklos pobūdį, pavadinimą), keičiasi ir jos vizitinės kortelės. Vakaruose šis procesas vyksta kur kas greičiau, nei pas mus. Pavyzdžiui, užtenka kompanijai pradėti teikti naują paslaugą, pradėti remti labdaros akciją ar visuomeninę iniciatyvą, ir tai gali atsispindėti ant naujai išleidžiamų vizitinių kortelių, ant kurių kitos pusės gali būti užrašytas su tuo susijęs šūkis.
Tačiau ne tai yra svarbiausia. Įmantri kortelė atkreips dėmesį, pateiks daug informacijos apie jos turėtoją, bet sunku pasakyti, ar privers pirkti jos savininko paslaugą ar daiktą. Bendrame verslininko vaizde ir komunikacijoje (apranga, elgesys, bendravimo įgūdžiai, gebėjimas sudominti ir t.t) vizitinė kortelė nesudaro net ir vieno procento neverbalinės komunikacijos. Todėl mano patarimas – taupykite pinigus ir nekurkite įmantraus dizaino kortelių, o investuokite į bendravimo įgūdžių tobulinimą.Bet jei dar tik siekiate karjeros ar aukštesnio socialinio statuso…

Vizitinių kortelių istorija

Vizitinės kortelės – „Visite Biletes“ – atsirado XVII amžiaus Prancūzijoje, karaliaus Liudviko XIV dvare, kuriame, kaip žinia, atsirado ir dabartinė etiketo samprata. Iš ten jos paplito po visą pasaulį, ir XIX amžiuje tapo privalomu kiekvieno Europos bei Amerikos džentelmeno atributu.
Pirmosios vizitinės kortelės nebuvo tokios mažos, kaip dabartinės. Tada jos buvo kortos dydžio, vos mažesnės už suaugusio vyro plaštaką. Mat, kortos būtent ir buvo pirmosios vizitinių kortelių funkciją atlikusios priemonės – ant jų buvo užrašomi reikiami duomenys, skolininko įsipareigojimai ir kita informacija. Laikui bėgant, jos evoliucionavo į sveikinimo korteles bei kiekvieno didiko priemone pabrėžti savo titulų ir turtų gausą – dailiai išpiešiant ant kortelės visus savo herbus bei regalijas (būtina neužmiršti, kad dauguma anų laikų didikų buvo beraščiai, todėl paveiksliukai buvo kur kas iškalbingesni, nei kažkokie „krendeliai“, vadinami raidėmis). Tiesa, Liudviko XIV dvare didikai jomis nesikeisdavo, nes jų tarnai tiesiog supažindavo reikiamą asmenį (dažniausiai – į akis kritusią damą) su juo susidomėjusio asmens duomenimis.
Beveik tuo pačiu metu Londone atsirado analogiškos prastuomenės plačiai naudojamos – „prekybinės“ – kortelės–žemėlapiai, padedančios rasti reikiamą parduotuvę ar paslaugas teikiančią įstaigą Londone, kuriame namai dar neturėjo savo numerių. Laikraščiuose nebuvo ir reklaminių skelbimų, todėl XVII-XVIII amžiuose „prekybinės“ kortelės tiesiog atliko informacijos nešėjo funkciją.
Tik XIX amžiuje vizitinės kortelės buvo pradėtos naudoti pagal tą paskirtį, kokia mums yra įprasta šiandien. Tik jų panaudojimą reglamentavo kur kas griežtesnis etiketas. Telefonų tada dar nebuvo, todėl norintys pradžiuginti savo draugus nelauktu vizitu ponai dažniausiai likdavo it musę kandę, nes jų aplankytieji tuo metu greičiausiai bandydavo aplankyti juos pačius… Todėl aplankytojo namuose palikta vizitinė kortelė tapo ženklu, kad asmuo buvo apsilankęs ir tikisi greitai pasimatyti. Kiekvienų padorių namų prieangyje stovėdavo specialus sidabrinis padėklas apsilankiusiųjų vizitinėms kortelėms sudėti, ir grįžusio šeimininko dažniausiai jų laukdavo krūvos, nes korteles mėgo nešioti ir įvairūs prekijai, savo paslaugų siūlytojai ar kulto tarnai.

Štai keletas tuometinio vizitinių kortelių etiketo reikalavimų:

• Apsilankęs džentelmenas privalo turėti po vieną kortelę kiekvienai namuose esančiai damai;
• Apsilankius pas damą, džentelmenas privalėjo kortelę pateikti tik tarnui ir kantriai laukti, kol dama jo kortelę išstudijuos;
• Kiekvienų padorių namų prieangyje turėjo būti ne vien sidabrinis padėklas vizitinėms kortelėms, bet ir popieriaus lapas su pieštuku tam atvejui, jei apsilankęs asmuo jau yra išdalinęs savo vizitines korteles;
• Atidarantis duris tarnas turėjo kairėje rankoje laikyti sidabrinį padėklą vizitinei kortelei;
• Jei į paliktą vizitinę kortelę asmuo nesulaukdavo nei atsakomojo vizito, nei laiško, jis privalėjo suprasti, kad tuose namuose nėra laukiamas;
• Buvo draudžiama peržiūrinėti ant sidabrinio padėklo gulinčias kitų asmenų vizitines korteles – tai ne džentelmeno reikalas, kas dar toks aplanko jį dominančią ponią;
• Jauna mergina galėjo įsigyti savo asmeninę vizitinę kortelę tik praėjus vieneriems metams nuo pasirodymo aukštuomenėje;
• Užlenktas paliekamos vizitinės kortelės kamputis reiškė, kad kortelę atnešė pats joje nurodytas asmuo. Amerikiečiai nepripažino šio europietiško išmislo, juoba ir pačioje Europoje ši mada buvo trumpalaikė.
• Sulenkta per pusę paliekama vizitinė kortelė reiškė, kad apsilankęs asmuo tikėjosi aplankyti visus šeimos narius.

Tik po Pirmojo pasaulinio karo, kai pasaulyje susiformavo visiškai naujo tipo ekonominiai santykiai, ir daugelis prasčiokų staiga sugebėdavo ūmiai praturtėti, vizitinės kortelės įgijo tą formą, kokią mes pažįstame šiandien, ir prasmę, kuri išliko iki šių dienų – ji tapo tiltu tarp džentelmeno ir prasčioko.

Vizitinės kortelės šiandien

Mat, tikrovėje vizitinės kortelės (nors šiais laikais būtų logiška jas vadinti verslo kortelėmis, pagal tiesioginį vertimą iš anglų kalbos, nes savo vizitinę funkciją kortelės yra praradusios jau prieš bene 100 metų) niekada nebuvo ir nėra statuso simbolis. Netgi atvirkščiai – vizitinę kortelę pirmasis teikiantis asmuo visada atrodo tarsi… žemesnio rango. Kalba ne apie dirbtinį norą įsiteikti. Teikiantis kortelę asmuo tarsi praneša, kad jis nėra labai žinomas, ir būtent kortelės pagalba jį bus įmanoma prisiminti. Atidžiau įsižiūrėkite, ir tai pamatysite patys – kortelę visada pirmas teikia prašantysis arba siekiantis parduoti, susipažinti ir t.t.

Todėl Vakaruose naujausia vizitinių kortelių tendencija – išvis neturėti vizitinės kortelės. Jos nebeturi ne vien monarchai ar valstybių vadovai iki ministrų imtinai, bet ir garsūs verslininkai, tokie kaip Warrenas Buffetas ar Donaldas Trumpas – kažin, kam jie dar galėtų prisistatinėti ir kažin, kieno dėmesio ar malonės jie dar galėtų siekti? Dabar jų vizitinių kortelių funkciją – kontaktus, darbotvarkę, netikėtų reikalų tvarkymą atlieka asmeniniai asistentai. Lietuviškieji bronislovai lubiai irgi galėtų pasekti jų pavyzdžiu.
Šiais laikais vizitinė kortelė ne tik nėra madingas dalykas, juoba ji net nėra „socialiai atsakingas“ akcentas (popierius – kertami medžiai, dažai ir visi kiti niekalai). Be to, žmonės išvis mažiau bendrauja gyvai ir tai neišvengiamai įtakoja vizitinių kortelių naudojimą, tam užtenka „vizitinio prierašo“ ant savo el.pašto žinutės.
Pasikartosiu – vizitinė kortelė yra „prašančiosios“ arba „siūlančiosios“ pusės detalė. Todėl tiems, kas yra priversti „pardavinėti“, o ne mėgaujasi privilegija „pirkti“ vizitinės kortelės tebelieka privalomas atributas. „Perkančiajam“ arba įžymiam žmogui vizitinė nėra reikalinga, kas šiuo metu yra madinga (nors ir pižoniška) pabrėžti.

Kaip teikti savo vizitinę kortelę? Europoje kortelė teikiama tik susėdus už stalo arba atsisveikinant. Nedarykite klaidos ir nepulkite teikti kortelės iškart vos susipažinę – pabūkite šiek tiek svarbesniais. Paduokite kortelė suimtą nykščiu ir rodomuoju pirštu (smiliumi), jokiu būdu ne suspaustą tarp smiliaus ir didžiojo pirštų. Mandagu gautos kortelės nepaslėpti, o laikyti prieš save ant stalo. Pageidautina jos nevartyti tarp pirštų (ir šiukštu nevalyti panagių su jų kampu – sykį taip buvo pasielgta su mano įteikta vizitine :). Azijatai teikia korteles ir ima jas abejomis rankomis, tačiau nebūtina aklai sekti tokia tradicija, kad ir bendraujant su jais, ypač čia, Lietuvoje – „Romoje elkis kaip romėnas“ – juoba azijatų verslininkams vis tiek visais bendravimo niuansais neįtiksite.

Autorius: Giedrius Drukteinis

Parašykite savo komentarą

Pasidalinkite su draugais
  • linkedin
  • gplus
  • pinterest